Paskui rasos lašą

Seda Bukauskienė

Autoriaus nuotraukos

Saulėtas vėluojančio pavasario sekmadienio rytas. Pulkelis įvairaus amžiaus žmonių, su pakilia pažinimo džiaugsmo nuotaika, renkasi prie Rolando Jakščio iškeltos Mokslų Akademijos turistų klubo vėliavos. Šiandien keliausime ,,paskui rasos lašą” – taip vadinasi geografo ir keliautojo Rimanto Krupicko paskutinė knyga. Ši išvyka skiriama jo atminimui. Keliausime po gamtininko išvaikščiotą, išmatuotą ir aprašytą aukščiausią Lietuvos Medininkų aukštumą. Tai seniausia aukštuma Lietuvoje, nes jos nepasiekė paskutinysis ledynas.autore-su-seimyna-ant-aukstojo-kalno.JPG
Rimantas Krupickas – geografas, fizinių mokslų daktaras, parašė daugiau kaip 100 mokslinių tvarkymo-darbai-ant-juozapines-kalno.JPGstraipsnių, keletos knygų autorius, Jaunųjų Geografų mokyklos įkūrėjas, žygeivių judėjimo pradininkas, ,,Lunatikų” klubo įkūrėjas, maratono ,,100 km per per parą” sumanytojas, aukščiausio Lietuvos kalno atradėjas, Tautinio ąžuolyno iniciatorius, mokytojas, paskatinęs kitus keliauti ir pažinti, mylėjęs savo kraštą ir šalia esantį.
Jau džiaugiamės pirmaisiais parskridusiais gandrais, bet pamiškėse dar baltuoja sniego plotai, o miške dar sniego iki kelių. Tai buvo balandžio pabaiga. Slidžių mėgėjai šiandien dar mėgausis paskutine ,,Snaige”, kuri jau tapo tradicija, vyksta Medininkų aukštumoje prie Senasalio, juk čia ilgiausiai išsilaiko sniegas.
Minsko plentu leidžiamės į Nemėžio upelio slėnį, dešinėje pusėje Nemėžio miestelis, nuo seno žinoma kaip totorių gyvenvietė, kairėje – Mykolo Tiškevičiaus 1836 m. statytas dvaras. Dabar jis apleistas, tik namų puošybos elementai, kolonos ir senų medžių parkas byloja apie čia kadaise buvusį grožį.nemezio-dvaras.JPG
Pavažiavę toliau Minsko plentu pasukame į kairę, žvyruotu keliuku pasiekiame Paliepiukų kaimą, kuriame yra UNESCO pasaulio paveldo paminklas – astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės geodezinio lanko trianguliacijos ženklas. Struvės geodezinis lankas tęsėsi nuo Norvegijos šiaurės iki Juodosios jūros per Lietuvą. Astronomas Struvė tokiu būdu norėjo tiksliau nustatyti Žemės formą ir dydį, išmatuoti Žemės dienovidinio lanko ilgį.
,,Suskaičiavus devyniolika smuklių nuo Vilniaus, pasimato dvarelis” – Danguolė skaito ištrauką iš Sirokomlės knygos ,,Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą”. Šiame mediniame dvarelyje Bareikiškėse poetas praleido tris savo kūrybingiausius metus (1853-1856m). Sode ant girnapusės stalelio parašė poemą ,,Margiris”. Dabar dvaro muziejaus pastatas restauruojamas, po medžiais pastatytas juodo granito akmuo su iškalta lyra.
Toliau iš Minsko plento pasukame į dešinę link Senasalio. Pavažiavę keletą kilometrų apsistojame Arklėnų gatviniame bareikiskes-dvare.JPGkaime. ,,Čia šalčiausios žiemos ir karščiausios vasaros”- taip savo vietovę apibūdina Arkėnų gyventojai. Iš čia žygiuojame į Kruopynės (Žybartonių) kalną. Apie vieną kilometrą einame žvyrkeliu, dar kilometrą klaidžiojame mišku, dairydamiesi aukštesnio kalno. Einame arklio pėdomis ir rogių pravažiuotomis vėžėmis, sniego miške dar daug, bet jis sukietėjęs, tik kur ne kur giliau prasmenga koja. Antrojo pagal aukštį kalno tenka paieškoti, nes metalinis trikojis, žymintis tą vietą, apaugęs krūmais. Tik pietinė kalvos pusė atsiveria nedidele laukyme. Kalno aukštis 293,65 m , tik 19 cm žemesnis už aukščiausią Lietuvos kalną.ant-juozapines-kalno.JPG
Stovinčių sunkiasvorių mašinų eilė Minsko plente mums priminė apie netoli esantį pasienį, bet laimei, ties nuoroda ,,Medininkai 8″ pasukame į dešinę. Netrukus atsiduriame prie XIIIa. didžiausios Lietuvoje gardinės pilies vartų. ,,…sėdžiu Medininkų pilyje prie jos kuoro. 8 val. ryto. Autobusas iš Vilniaus atbogino iki pilies vartų. Oras apniukęs, bet nuotaika puiki, pradedu žygį per Lietuvą paskui rasos lašą. Tik vienas keliausiu nuo čia iki jūros, rengdamas spaudai knygelę, kad ir kiti galėtų pajusti šį malonumą.”(ištrauka iš R. Krupicko kelionės dienoraščio).
Pilies vartai uždaryti, vidinėje teritorijoje stovi statybiniai vagonėliai, vyksta pilies renovavimo darbai. Vienas pilies kuoras jau atstatytas. Pasivaikščioję ir apėję aplink pilį, kurios sienų ilgis daugiau kaip puse kilometro, gynybiniame griovyje saulės atokaitoje padarėme bendrą vaišių stalą su karšta arbata. Vaikams dar teko pasidžiaugti žiemos malonumais – čiuožinėjo ant užšalusios balos tirpstančio ledo.
Tik porą kilometrų pavažiavę nuo Medininkų atsiduriame ant aukščiausio Lietuvos kalno – Juozapinės (aukštis 292,7 m). Tiesa, taip buvo iki tol kol Rimantui Krupickui kilo įtarimas paieškoti dar aukštesnės kalvos. Geografas ir žygeivis apvaikščiojęs Medininkų apylinkes, įtarė, kad per puskilometrį pamiškėje esanti kalva turėtų būti aukštesnė už Juozapinę. Jo spėjimas pasitvirtino, kai 2004 metais atlikus tikslius matavimus ši pamiškės kalva net vienu metru ir keturiolika centimetrų aukštesnė už Juozapinės kalną. Šiam naujai atrastam kalnui buvo suteiktas vardas Aukštojas – senovės baltų aukščiausioji dangaus dievybė. Jo aukštis 293,84m. ant-kruopynes-zybartoniu-kalno.JPG
Aprinkę stiklinių butelių duženas ir šiukšles, kurios vos tilpo į didelį maišą, per lauką patraukėme link Aukštojo. Aukščiausias Lietuvos kalnas mus pasitiko žiemiškai, dar gana storas sniego sluoksnis dengė pamiškės kalvą, kurios aukščiausioje vietoje pastatytas juodo granito akmuo su užrašu ,,AUKŠTOJAS 294m”. ,,Čia gera, aukšta, erdvu. Tiesa, žvilgsniui gera tik į rytų pusę”- rašė aukščiausio kalno atradėjas.
Jauniausiam išvykos dalyviui buvo tik aštuoneri mėnesiai, jis žygiavo su tėčiu ar mama nešynėje. Vienerių metukų ir keturių mėnesių Jokūbas retkarčiais pats žengė keletą žingsnių. Vienerių metukų ir dešimt mėnesių Mėta jau pati bėginėjo rinkdama šiukšles ir užlipo į aukščiausią kalną nešdama akmenuką. Labiausia pasisekė vyresnei mergaitei, ji net devynis kartus buvo pakelta aukščiau visos Lietuvos, nes kovo 27 jos gimtadienis. Senjorai išsiskyrė patriotizmu, nes nešėsi Lietuviškas trispalves vėliavas ant ilgo koto.
Riedame link Turgelių miestelio prie Merkio upės, pabuvosime kažkada klestėjusioje Pavlovo respublikoje. Tai buvo unikalus objektas visos Europos mastu. Vietinis klebonas Pavlas Bžostovskis savo Merkinės dvare pastatė rūmus italų klasicizmo sliliumi, panaikino baudžiavą ir lažą. Valstiečiai tapę laisvi išsirinko valdžios organus: prezidentą, parlamentą, teismą, sukūrė savo konstituciją. Respublika užėmė tik tris kvadratines mylias teritorijos, bet turėjo savo pinigų pavlovo-respublikoje.JPGkalyklą, banką, antspaudą, miliciją, vėliavą su herbu. Turėjo mokyklą, vertė ir leido knygas. XVIIIa. Pabaigoje Pavlovo respublika su 800 gyventojų klestėjo 28 metus. Dabar apie mažos, bet garsios respublikos egzistavimą byloja tik apgriuvę pastatai ir vartų kolonos. Dar kurį laiką grožėjomės Merkio čiurlenančia vandens srove, kuri negrįžtamai nusineša laiką ir įvykius. Atsisukę nuo betoninio tilto pastebėjome kaip naujai supilto kelio sankasa dalija kažkada klestėjusios Pavlovo respublikos teritoriją.
Dar su saulės laida grįžome į Vilnių per Rudaminą. Nuvažiavome apie 100 kilometrų, pasivaikščiojome, daug pamatėme ir sužinojome per vieną dieną, todėl , kad visa tai telpa Vilniaus apylinkių žemėlapyje.

DALINTIS