Kelionė po didžiausių lietuvių pergalių prieš Livonijos ordiną mūšių:
Saulės mūšio (1236 m.), Durbės mūšio (1260 m.), Karusės ledo mūšio (1270 m.), Aizkrauklės mūšio (1279 m.) ir Turaidos mūšio (1298 m.) vietas
Pasirodžius straipsniui apie Apuolės mūšį, paskambino smalsus kelionių ir istorijos mėgėjas ir uždavė triuškinantį klausimą: „Kaip beveik po tūkstančio metų nustatyti, kiek karių dalyvavo didžiuosiose mūšiuose ir ar iš tikro tie mūšiai buvo didieji?”
Skaitydami straipsnį apie Apuolę tikriausiai pastebėjote, kad anot istorinių šaltinių, Apuolės pilį 854 metais nuo švedų gynė net 15 000 karių, nors šiandien užlipus ant Apuolės piliakalnio supranti, kad tiek karių ant piliakalnio ir pilyje netilptų. Suprantama, praėjus šimtmečiams, sudėtinga tiksliai nustatyti lietuviams ar žemaičiams vadovavusio kunigaikščio ar karvedžio vardą, dalyvavusių karių skaičių, juo labiau atkurti vykusių mūšių eigą. To meto kronikų rašytojams (o vėliau ir perrašantiems)
Atrodo, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant mūšio dydį buvo mūšyje žuvusių Kalavijuočių (Livonijos) ordino brolių-riterių skaičius. Riteriai buvo daug geriau ginkluoti negu paprasti kariai ar Ordinui „talkinę” krašto gyventojai. Kiekvienas ordino brolis-riteris turėjo savo palydą – pagalbininkų ir eilinių karių, kurių skaičius galėjo siekti kelias dešimtis.
Kronikose paminėti duomenys apie žuvusius ordino riterius ir magistrus suteikia gerą palyginamąjį vaizdą apie įvykusio mūšio mastą: iš mūšių su Livonijos ordinu keturioliktojo amžiaus bėgyje didžiausiu laikomas Durbės mūšis, kuriame žuvo 150 ordino riterių ir ordino magistras. Saulės mūšyje žuvo 48 riteriai ir magistras, Karusės ledo mūšyje – 52 riteriai ir magistras, Aizkrauklės mūšyje – 71 riteris ir magistras, o Turaidos mūšyje – 22 riteriai ir magistras. Palyginimui galima paminėti, 
kad ankstesnio meto istorikų išgarsintame 1242 metais įvykusiame Peipuso (Čiudo) mūšyje tarp Aleksandro Neviškio ir Livonijos ordino žuvo tik (!) 20 ordino riterių. 
Siekiant išsamesnio vertinimo būtų galima papildomai įtraukti kitus mūšio svarbą rodančius rodiklius, pavyzdžiui, žuvusį ordino magistrą ir ypač įvykusio mūšio reikšmę ir poveikį tolimesnei istorijos įvykių eigai. Manoma, kad kai kurie mūšiai (pavyzdžiui, Durbės, Saulės) pakeitė Lietuvos istoriją lietuviams naudinga kryptimi, o kitus (pavyzdžiui, Karusės) istorijos tyrinėtojai vertina kaip paprasčiausią „karo verslą” t. y. mūšius dėl karo grobio. Be abejonės, vyko viena ir kita, tačiau analizuojant XIII-ąjį amžių galėtume didžiuotis, kad tuo laikotarpiu lietuviai buvo labai veržlūs ir karingi, vėlesniuose amžiuose didelių mūšių skaičius nepalyginamai mažesnis.
Taigi, kviečiu šio straipsnio skaitytoją, pasitelkus lakią vaizduotę, leistis į istorinę beveik aštuonių šimtų metų kelionę po žymiausias tryliktojo amžiaus lietuvių ir Kalavijuočių (vėliau – Livonijos) ordino mūšių vietas.
Saulės (Šiaulių) mūšis įvyko 1236 m. rugsėjo 22 d. tarp žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Vokiečių (Kalavijuočių) ordino kariuomenės. Ordinas, atlikęs „karo verslo” žygį ir nusiaubęs Žemaitiją, su karo grobiu pasuko pro Šiaulius atgal į Rygą. Tačiau žemaičių kunigaikščio Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio (manoma, kad tai įvyko Mūšos ir Tautinio upelių santakoje ties Jauniūnų kaimu, dabar Joniškio r.). Kitą rytą žemaičiai puolė kalavijuočius. Lengviau ginkluoti ordino riteriai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti 48 riteriai kartu su magistru žuvo. Pralaimėtas mūšis susilpnino Kalavijuočių ordiną, kuris vėliau susijungė su Vokiečių (Kryžiuočių) ordinu. 
1987 m. Saulės mūšio laukas Jauniūnų kaime įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos paminklų sąrašą, mūšio vietoje pastatyta atminimo lenta. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją, t y. Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.
Keliausiančius kviečiame aplankyti Saulės mūšio vietą, pasižvalgyti po laukus ir plynes, parymoti prie mūšio atminimo lentos, apžiūrėti būsimo memorialinio komplekso vietą.
Durbės mūšis įvyko 1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, kur žemaičiai sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Šią pergalę Lietuvos istorikai vertina kaip antrą pagal reikšmę pergalę prieš kryžiuočius ir Livonijos ordiną, kuri savo mąstais ir poveikiu prilygsta Žalgirio mūšiui.
XIII a. viduryje Vokiečių ordinas jau buvo įgijęs nemažą karinę jėgą ir pradėjęs prūsų valdomų teritorijų nukariavimą. Vokiečių ordinas, po 1236 m. Saulės mūšio susiliejęs su Kalavijuočiu ordinu, smarkiai išplėtė savo teritorijas. Vienintelė kliūtis abiejų ordinų teritorijų suvienijimui buvo sėkmingai su kryžiuočiais ir kalavijuočiais kovojantys žemaičiai: 1257 m. jie sumušė Livonijos magistro kariuomenę, o po dviejų metų – 1259 metais juos sutriuškino prie Skuodo (Skuodo mūšis aprašytas ankstesniajame žurnalo numeryje).
Pateikiame ilgą ir jausmingą Ordino kronikininko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos” ištrauką: „1260 Viešpaties metais Livonijos ir Prūsos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami kristonių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas. 
Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, Dievui padėjus kristonims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo kristonis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsos kilmingieji ištikimai palaikė brolius.
Ilgą laiką sėkmei nekrypstant nei į vieną, nei į kitą pusę, galop broliai, Viešpačiui leidžiant, pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia palūžo, kai pasileido bėgti prastuomenė; šiose kautynėse, įvykusiose palaimintos Margaritos dieną Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsos maršalas, su jais 150 brolių, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgančius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą kristonių arba juos gėdingai išsklaidydavo. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu”.
Keliautojams siūlome aplankyti Durbės miestelį, esantį netoli nuo Liepojos, užlipti ant Durbės piliakalnio ir sustoti prie kuklaus Durbės mūšiui skirto paminklo. Primename, kad š.m. liepos 11 d. 12 val. kviečiame visus keliautojus susirinkti ant Durbės piliakalnio (renginio detales žurnalas „Kelionės ir pramogos” praneš šių metų gegužės mėn. numeryje ir interneto svetainėje). Tikimės Durbėje sutikti bent pusę aktyviausių Lietuvos gyventojų (žemaičiai jau prabudę, belieka prabusti aukštaičiams!).
Karusės ledo mūšis. 1270 m. vasario 16 d. ledo mūšyje ties Karuse (Estijoje, netoli Saremo salos) lietuviai sumušė Livonijos ordiną. Žuvo Livonijos krašto magistras ir 52 riteriai. Neabejoju, kad skaitytojui turėtų iškilti klausimas, kaip tenai pakliuvo ir ką gi veikė lietuviai Estijoje.
Karusės mūšis vyko Didžiojo prūsų sukilimo prieš Vokiečių ordiną metu, todėl žemaičiai (kiti teigia, kad kunigaikščio Treniotos kariai), pasinaudodami palankia situacija surengė „karo verslo” žygį į šiaurę. Žemaičiai užpuolė Livonijos ordino teritorijas ir užšalusios Baltijos jūros ledu pasiekė Saremos salą. Grįždami su grobiu prie Muhu sąsiaurio jie susidūrė su jungtine Livonijos ordino kariuomene ir Talino danų karine įgula. 
Kaip rašo kronikos, kalavijuočiai ir danai puolė pirmieji. Lietuviai sustatė roges pusračiu ir, jomis pasinaudoję kaip barikada, ietimis išbadė į rogių tarpus įsipainiojusius riterių žirgus ir pranašumo netekusius priešo riterius. Eiliuotosios Livonijos kronikos, rašytos XIII a. pabaigoje, duomenimis Karusės mūšyje žuvo 52 riteriai, Livonijos ordino krašto magistras, danų vadas ir beveik 600 lengvai ginkluotų karių.
Siūlome aplankyti Saremos ir Muhu salas, į kurias teks keltis keltu, nes Karusės ledo mūšis įvyko sąsiauryje tarp Muhu salos ir žemyno (istoriniuose šaltiniuose minimas Karusės miestelis yra kiek toliau nuo pakrantės). Planuokite šią kelionę vidurvasaryje baltųjų naktų metu.
Aizkrauklės mūšis. 1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (vok. Ascherade), dešiniajame Dauguvos upės krante kunigaikštis Traidenis sumušė Livonijos kryžiuočių kariuomenę, grįžtančią iš karo žygio po Lietuvą. Žuvo Livonijos krašto magistras ir 71 riteris.
XIII a. pabaigoje Livonijos ordinas, panaudodamas pastatytą Daugpilio pilį, pradėjo puldinėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdomas teritorijas. 1279 m. Livonijos ordino magistro kariuomenė kartu su savo sąjungininkais danais nusiaubė Kernavės apylinkes ir su grobiu pasuko atgal, tačiau ties Aizkraukle juos pasivijo lietuviai. Tuo metu Livonijos kariuomenė jau buvo pradėjusi skirstytis, kuršiai jau buvo pasitraukę, tačiau Ordino kariai buvo spėję susirikiuoti, o lietuvių kariuomenės priešakinis dalinys, nors ir nebuvo kovos rikiuotėje, bet ėmė kautis. Danų pajėgos šį lietuvių dalinį išblaškė, tačiau suklydo pradėdamos persekioti pasitraukiančiuosius. Tuo pačiu metu lietuvių pagrindinės jėgos puolė krašto magistro vadovaujamą Ordino kariuomenės branduolį, Livonijos kariuomenė visiškai pakriko, ordino pajėgos buvo sumuštos. 
Kai Livonijos ordinas buvo sumuštas ir lietuviai pradėjo dalytis grobį, sugrįžo iš persekiojimo danai. Jie buvo apsupti ir sutriuškinti. Mūšyje žuvo 71 ordino riteris – didžiausias nukautų ordino karių skaičius po Durbės mūšio. Aizkrauklės mūšis savo reikšme prilygo Saulės mūšiui.
Dalyvaujančius kelionių konkurse kviečiame aplankyti Livonijos ordino pilies (1210 m.) griuvėsius, pasigrožėti Dauguvos upe ir pamatyti netoliese esančią hidroelektrinę.
Turaidos (vok. Treiden) mūšis. 1298 m. kovo 30 d. Lietuvos Kunigaikštis Vytenis sudarė sąjungą prieš Vokiečių ordiną su Rygos miestu bei arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva dar kartą, pakartodama Mindaugo valdymo laikotarpį, priims krikštą Jungtinės rygiečių ir lietuvių pajėgos tų pačių metų birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Brunoną ir 22 riterius. Vokiečių kronikose šis lietuvių žygis į Livoniją ir Turaidos mūšis, kaip ir visi kiti lietuvių žygiai vaizduojami kaip grynai grobikiški puldinėjimai. Tačiau neturėdami savojo, t. y. lietuvių metraštininko nuomonės, paliekame pačiam keliautojui tai įvertinti aplankant Turaidą ir Siguldą – vienas iš vaizdingiausių Latvijos vietovių. Jūs galėsite pasigrožėti Gaujos nacionaliniu parku, Turaidos pilimi, ypatingo grožio Siguldos apylinkėmis su Siguldos ir Krimuldos pilimis. Kelionei į Siguldą reikėtų paskirti bent vieną ilgą vasaros dieną.
Rengiant šį straipsnį buvo panaudota internete skelbiama istorikų T.Baranausko ir I. Baranauskienės, senovės baltų kovos brolijos Vilkatlakai, wikipedios ir kita informacija. Autorius dėkoja įvardintiems ir neįvardintiems pagalbininkams.
Gintaras Labutis
