Prabėgo, nuskubėjo gegužės mėnuo, pabėręs margaspalvių žiedų jūrą. Gegutė, lyg kokia likimo deivė, suskaičiavo metelius, jaunimas atšventė meilės deivės Mildos šventę, piemenėliai išginė Sekminių vainikais išpuoštus gyvulėlius. Saulės ratas danguje artėja į aukščiausią tašką - prasidės vasaros saulėgrįžos metas.
Birželis - pats šilčiausias mėnuo, pakvipęs žolynais ir medumi. Tai gamtos suklestėjimo laikas, vanduo, žolynai, ryto rasa įgauna stebuklingų galių. 21 dieną saulė įriedės į Vėžio žvaigždyno ženklą - prasidės pati ilgiausia metų diena ir šviesiausia naktis. Saulė tarsi stabteli horizonte ir keletą dienų leidžia pasidžiaugti savimi ir vasaros gražumu. Nuo seno lietuviai tokiu metu švenčia Rasos - Kupolių arba Joninių šventę. Tai pati iškiliausia, linksmiausia ir paslaptingiausia metų šventė, kurios metu senovėje net pora savaičių buvo atliekamos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per apeigas vykdavo nuostabus darnos ir meilės pasauliui pajautimas.
Jau dešimtą (apvalus skaičius!) vasarvidį Verkių parke vyks Rasos šventė, kurią rengia Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Džiugu, kad konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien” komisija, kurios pirmininkas etnologas, prof. Libertas Klimka, pripažino Rasos šventę Verkiuose, kaip geriausią 2007 m. tradicinę šventę Lietuvoje, o parko direkciją ir prosenovinės šventės sumanytoją bei organizatorę Nijolę Balčiūnienę Lietuvos liaudies kultūros centras apdovanojo Padėkos raštu. Jos ir teiraujamės, kas svarbiausia šioje šventėje. „Man svarbiausia, kad šventė būtų dvasinga, kad žmonės būtų ne stebėtojai, o aktyvūs dalyviai. Džiugu, kad kasmet vis daugiau vilniečių ateina švęsti pasipuošę liaudiškais drabužiais (visada primenu, kad moterys ir merginos segėtų sijonus), gėlių vainikais, nešini žolynų puokštėmis. Visada džiaugiuosi, kad kiekvienas atvykęs randa sau tinkamą vietą ir veiksmą. Juk Verkių parkas pasipuošęs gražuolėmis liepomis, nuo aukšto kalno atsiveria vaizdinga panorama į Neries slėnį.
Taigi būreliai draugų, giminių susėda po liepomis, kas kultūringai vaišinasi, kas stebi, o dauguma kartu su ansambliečiais dainuoja ar suka ratus aplink Kupolę. O koks gražumas, kai jau sutemus prieš vidurnaktį šviečiant fakelams su vainikais rankose kilometrinė virtinė rytiniu kalno šlaitu, senuoju keliu nusileidžia prie upės plukdyti vainikų. Skambant plukdymo dainoms („Bėk, upela, vingurdama, nešk vainiką lingaudama…”) plaukia vainikai su degančiomis žvakelėmis Gedimino kalno link.
Smagu, kad šventę pamėgo šeimos su mažais vaikais, čia saugu, nėra girtų žmonių, nebūna prekybos alkoholiu ir renkasi tie žmonės, kuriems nereikia svaigintis, kad galėtų šokti ir dainuoti, jie natūraliai linksminasi iš širdies ir nori savo visa esybe pajusti šios akimirkos virsmą, susilieti su gamta ir išgyventi kartu tą džiaugsmą.
Kaip pasakė prof. L. Klimka į Verkių Rasas ateina kultūros elitas. Tai žmonės, kurie gerbia senąsias lietuviškas tradicijas, puoselėja savus papročius ir iš širdies išgyvena akimirkos džiugesį, kai gamta ir žmogus šį vakarą alsuoja vienu ritmu ir dvasia.
Ne vienas kalbintas šios šventės dalyvis prisipažino neįsivaizduojąs jos kur nors kitur, o tik čia, kur susivienija visų susirinkusiųjų jausmai ir širdys su gamta, čia, kur net oras, atrodo, virpa nuo gerumo, palaimos ir džiugesio. Rasos Verkiuose vilniečiams - tikra sielos atgaiva visuotinėje skubėjimo, pinigų darymo kasdienybėje”.
Mums įdomu, kaip vyks šių metų vasarvidžio šventė. „Šventės dalyvius pirmiausia pasitiks žolynų turgus, kur žolininkės, kaip tikros raganos susirinks su glėbiais įvairiausių vaistažolių, o gal ir trejų devynerių pluoštelį suriš ar kokį gyvatės antpilą sutaisys. Paprašykite perkūnžolės, kuri padės apsisaugoti nuo perkūnijos ar velnio. Galėsite ir širdažolės įsigyti, juk moters rankomis nuskinta ji gydo nuo „širdies sunkumo”.
Žolininkės ir burti moka, juk ragana nuo žodžio „regėti”. Taigi atsineškite kupolių puokštę, iš devynių laukų iš devynių žolynų suskintą, ir sužinosite savo likimą. Šios šventės naujovė - didžiulis katilas, kuriame virs devynių žolelių arbata. Jos tikrai galėsite paragauti. Sako, kad Kupolių naktį raganos ne tik skraidė, bet sutiktuosius girdė nuoviru, kad apkvailintų…
Per gražiais žolynais išpuoštus vartus dainuodami įeisime į sakralinę pievą, kur dainuodami suksime ratus aplink žolynais išpuoštas Kupoles, kiek vėliau atliksime apeigas prie Lizdeikos aukuro, dainomis palydėję vakaro Saulę uždegsime didžiulį šventinį laužą, ugnis ant aukštų karčių. Pasikeisdami mums gros, šokdins ir dainuos geriausi Vilniaus miesto folkloro kolektyvai: „Jorė”, „Dijūta”, „Nalšia”, „Lauksna”, „Kūlgrinda”, „Raskila”. Apie 23 val. fakelų taku nueisime prie Neries plukdyti vainikų , po to lankysime ąžuolus - taip ateis pats laikas ieškoti paparčio žiedo…
Prieš patekant saulei maudysimės Verkės upelio senojo malūno krioklyje, prausimės ryto rasa, kuri turi nepaprastos gyvybinės galios. Tekančią saulę dainomis sutiksime ant aukštojo Verkių kalno. Nepaprastas pilnatvės jausmas aplanko atsisukus į tekančią saulę ir dainuojant „Oi, kas ty aušta , ar ne aušrelė, oi, kas ty teka, ar ne saulelė…”. Nusiprausę ryto rasa, maloningais žodeliais prakalbinę ryto saulelę, atlikę kitas šventines apeigas padėsime gamtai perkopti į antrą vasaros pusę”.

Kaip ir visais, taip ir šiais metais, kupoliavimo startas  19 val., birželio 23d. Ateikime.

Austė Šaulytė

Tema: Lietuva · tai įdomu

Griežtai draudžiama www.kelionesirpramogos.lt esančią informaciją bei nuotraukas platinti prieš tai nesuderinus su redakcija. Sutikimo atveju mus būtina nurodyti kaip šaltinį.